Voveraičių šeimos tėtis Kedras pasistatė dešrainių kioskelį. Šis kioskelis labai patiko mažyliams. Žaisdami kieme ar grįždami iš mokyklos namo, vaikai iškart užuosdavo skanų dešrainių kvapą. Mažylių pilvukai pradėdavo gurgti ir jie bėgdavo link kioskelio, prašydami Kedro pagaminti jiems dešrainių.

Kioskelis būdavo visada apsuptas laimingų vaikų, besimėgaujančių ypatingo skonio dešrainiais. Kedras - didžiausias Silvanijos išradėjas, kuriam patinka nuolat sugalvoti kažką naujo. Jis nuolat galvoja, kaip patobulinti kioskelį ir paversti jį dar populiaresniu. Kedras bandė paklausti patarimo vaikų, tačiau vieninteliai pasiūlymai, kuriuos girdėjo - ant sienos pakabinti savo paties nuotrauką arba gaminti šokoladinius dešrainius. Niekas nepasiūlė išties geros idėjos.

Vieną dieną valgydama dešrainį, šokoladinė triušytė Frėja susimąstė.
„Kitą savaitę mes vykstame į Jūros iškyšulį” - tarė ji.
„Norėčiau, kad dešrainius būtų galima valgyti ir pliaže, tačiau negalime jų pasiimti su savimi, nes per tą laiką, kol ten nukeliausime, jie atšals”.
Tai išgirdęs Kedras nudžiugo.
„Pagaliau!” - tarė jis.
„Štai kaip galiu patobulinti savo dešrainių kioską!”

Kitą dieną ir dar kelias dienas po to dešrainių kioskelis buvo uždarytas. Vaikai buvo nuliūdę, nes liko be savo skaniųjų dešrainių.
„Kodėl dešrainių kioskas taip ilgai uždarytas?”
- paklausė Frėja savo tėčio ir ežiukų mamos Eleonoros, kuri buvo miestelio kepėja. Tačiau jie tik šypsojosi ir sakė
„Mums irgi įdomu”.

Kitą savaitę vaikai, kaip ir buvo suplanavę, nuvyko į Jūros iškyšulį. Ilgą laiką jie žaidė jūros bangose, kol pasijuto išalkę.
„Norim valgyti”
- sakė jie ir kaip tik tuo metu užuodė gerai pažįstamą kvapą.
„Ar tik tai ne...” - pradėjo Frėja.
„Taip!”
- sušuko meškutis Pyrsas.
„Tai dešrainiai!”
Vaikai sekė paskui sklindantį kvapą ir atėjo prie kopų papėdėje stovinčio gražaus spalvingo autobusiuko.

Ant autobusiuko stogo buvo didelis užrašas DEŠRAINIAI. Vaikai negalėjo patikėti savo akimis. Jie ėjo link autobusiuko ir išgirdo pažįstamą balsą.
„Sveiki! Ar norėtumėte dešrainių?”
- už prekystalio stovėjo Kedras ir šypsodamasis laukė vaikų.

„Kioską iškeičiau į autobusiuką”
- paaiškino jis.
„Dabar dešrainius galite valgyti ir prie jūros. Galiu juos pardavinėti, kur tik noriu!”
Vaikai buvo labai laimingi tai girdėdami ir pasimėgaudami kimšo dešrainius.
„Prie jūros dešrainiai atrodo dar skanesni”
- smagiai sušuko Frėja.

Kedras taip pat buvo laimingas. Jo dešrainių autobusiukas nudžiugino ir privertė šypsotis visus vaikus!

PABAIGA