Triušiukų, voveriukų ir šilkinių kačiukų šeimynėlėms patinka leisti laiką vasarnamyje prie jūros. Net ir visą dieną prasimaudę jūroje, mažyliai grįžę mielai maudosi vonioje ir kepa savo sugautą žuvį. Naktį atsigulę į savo hamakus, jie tokie pilni įspūdžių, kad niekaip negali užmigti.

Vieną vėlų vakarą triušytė Frėja, voveriukas Ralfas ir katytė Tifanė išėjo į verandą stebėti dangaus. „Kaip gražu!” Dangus buvo pilnas žvaigždžių.
Tada mažyliai pamatė didelę žvaigždę, kuri nukrito tiesiai į paplūdimį.

„;Niekada nemačiau tokios didelės krintančios žvaigždės” - nusistebėjo Ralfas.
„Rytoj nueikime paieškoti, kur ji nukrito”. Ralfui patinka neįprasti dalykai.
Kitą rytą trys draugai išsiruošė į vietą, kur nukrito žvaigždė.
„Ji nukrito kažkur čia”- tarė Ralfas.
„Galbūt tai buvo tikra žvaigždė” - spėliojo Tifanė.
Mažyliai ieškojo aplink, taip pat pasižiūrėjo ir už nedidelio akmens. Jie buvo nustebinti.

Už akmens buvo krūvelė žėrinčių jūros kriauklių.
„Jos tokios gražios! Kaip tikros žvaigždės dalelės.”
„Tik pažvelk į jas! Keista, kad jos visos nukrito į vieną vietą. Galbūt krintanti žvaigždė parodė mums kelią prie šio lobio?„

Frėja visa tai stebėjo tylėdama.
Tai jūros kriauklės, kurias ji surinko praeitą dieną. Kad niekas jų nepaimtų, kol maudėsi, sudėjo kriaukles po akmeniu. Tačiau Ralfas ir Tifanė tokie susijaudinę, kad ji nenori jiems atskleisti tiesos.
Taigi Frėja tik stebi savo draugus, besidedančius jūros kriaukles į kišenes ir vyniojančius jas į nosinaites.

„Ta krintanti žvaigždė padovanojo mums dovaną, kurios niekada nesitikėjome gauti” - besišypsodama mąstė Frėja.
„Turime jums kai ką parodyti” - grįžę atgal į vasarnamį Ralfas ir Tifanė tarė mažyliams.
Jie papasakojo visą istoriją, kaip rado jūros kriaukles.

„Krisdama žvaigždė parodė mums, kur paslėptas lobis”.
„Šios kriauklės - lyg mažos žvaigždės dalelės”.
Mažyliai atrodė išties susidomėję.
„Lobis! Mes norime lobio!”
„Šiąnakt neikite miegoti ir stebėkite dangų - gal pamatysite krintančią žvaigždę” - pasiūlė jiems Ralfas ir Tifanė.
Atrodo, artinasi bėda.
„Ką dabar daryti? Ten daugiau nebeliko kriauklių” - mąstė Frėja.
„Mažyliai labai nusimins”.

Paslapčia ji nusėlino į paplūdimį, surado daugiau kriauklių ir sudėjo jas po akmeniu.
„Jūs galite eiti miegoti, aš už jus stebėsiu dangų ir lauksiu krintančios žvaigždės” - pasiūlė Frėja mažyliams.

Kitą rytą, kai mažyliai pabudo, Frėja tarė:
„Vakar mačiau krintančią žvaigždę”, ir pasiėmė mažylius į paplūdimį.
„;Ar ji nukrito čia? O gal štai ten?”
Ji pradeda ieškoti tarp akmenų.
„Mes irgi ieškosime” - sako mažyliai ir laimingi sukiojasi aplinkui.

Netrukus voveraitė Ambrozija už to paties akmens randa kriaukles.
„Žiūrėk! Lobis!”
Kremė, mažylė triušytė ir Gilė, šilkinė katytė, laksto aplinkui. Jos labai laimingos.

Stebėdama mažyles, Frėja patenkinta šypsosi.
„Ta krintanti žvaigždė tikrai dovanoja lobius”.
Kriauklės, kurias Frėja taip ilgai rinko, visiems tapo suvenyrais, primenančiais atostogas pajūryje.

Istorija pasklido po miestelį ir netrukus visi vaikai kalbėjo:
„Jei prie jūros pamatai krintančią žvaigždę, ji tau parodo kelią link lobio”.
Tai girdėdama, Frėja visada jaučiasi laiminga, tačiau kartu ir šiek tiek sutrikusi.

PABAIGA