Silvanijos prekybos centre visada pilna skanaus maisto. Savininkas, pilkasis kačiukas Perkinas, stengiasi pardavinėti kuo skanesnius produktus.
Vieną dieną Perkinas išgirdo apie labai retus ir skanius grybus ir nusprendė eiti į kalnus jų ieškoti.
„Grįšiu vėlai” - perspėjo jis savo sūnų Ostiną ir dukrą Zarą.

„Kol manęs nebus, prižiūrėkite parduotuvę”.
Tai išgirdę, triušytė Frėja ir voveriukas Ralfas nudžiugo.
„Mes galime padėti!” - sušuko jie. Mažyliai visada norėjo padėti darbuotis prekybos centre.
Kai Perkinas išėjo, į prekybos centrą atėjo šilkinių kačiukų mama Holė.

„Laba diena!” - pasisveikino Ralfas ir Frėja.
Kol Holė vaikštinėjo po parduotuvę, mažyliai lakstė aplink.
„Gal norėtumėt skanių šviežių daržovių?” - pasiūlė Frėja.
„Duona taip pat šviežia ir labai skani” - tarė Ralfas.
Holė grįžo namo su pilnu krepšiu pirkinių.

„Ji nusipirko daug mano pasiūlytų dalykų” - tarė Frėja.
„Tų, kuriuos pasiūliau aš, buvo daugiau” - nesutiko Ralfas.
Mažyliai nusprendė pažiūrėti, kuris iš jų gali parduoti daugiau. Matydama juos, Zara kraipė galvą ir stebėjo mažuosius draugus.
„Frėja tikrai gali daug parduoti” - mąstė Ralfas.
„Ką man sugalvoti?”

Į pardutuvę atėjo žiurkėnė Hilda su savo mažyliais dvynukais.
Jai sunku kartu ir stumti vežimėlį, ir nešti prekes. Ralfui gimė mintis.

„Sugalvojau! Aš pristatysiu jos pirkinius į namus!”
Būdamas voveriukas, Ralfas labai vikrus ir aktyvus, tad ši veikla - kaip tik jam. „Jei pirksite pas mane, aš pristatysiu jums visus pirkinius!”
„Gerai” - džiaugėsi pirkėjai ir vis ėjo pirkti pas Ralfą.
„Tai gera mintis” - patenkintas mąstė Ralfas.

Tuo tarpu Frėja mąstė: „Man sekasi skaniai gaminti, tad panaudosiu tai savo reklamai”.
Ji nusprendė iš prekybos centre parduodamų produktų pagaminti saldumynų ir jais vaišinti lankytojus. Ant prekystalio ji išdėliojo pyragaičius ir kitus skanėstus.
„Paragaukite” - siūlė Frėja.
„Jie visi pagaminti iš šioje parduotuvėje esančių produktų”.

Netrukus prekybos centras prisipildė pirkėjų ir Frėja tapo labai užsiėmusi, nes turėjo daug gaminti.
„Valio! Aš laimėjau!” - džiugiai šypsojosi ji.
Iš tikrųjų, abu mažyliai puikiai pasidarbavo.

Po kiek laiko Ralfas pririnko tiek užsakymų, kad pradėjo nebeprisiminti, kam ką pristatyti.
„Taip... morkos - pieniškiems triušiukams, kukurūzai - čihuahua šuniukams... Kas čia dar buvo?”
Meškiukams buvo pristatyta žuvis, nors jie tikėjosi gauti bulvių, o Raudonieji elniai gavo tik vieną pomidorą.
Klaidų vis daugėja ir daugėja ir Ralfas nebeištveria:
„Daugiau negaliu to daryti!”

Tuo tarpu visi patenkinti Frėjos vaišėmis, tačiau ji sunaudojo visus produktus ir prekybos centre nebeliko, ką pirkti.
Viskas, ką ji gali pasakyti, tai
„Atsiprašau, jau pardavėme”
ir klientai iš prekybos centro išeina tuščiomis rankomis.

Ralfas ir Frėja stengėsi taip stipriai, kad sukėlė daug problemų.
Vėlai vakare, tvarkydami prekybos centrą, mažyliai atsiprašė Ostino ir Zaros.
„Mes neturėjome varžytis vienas su kitu” - apgailestavo Frėja.
„Atleiskite, kad sukėlėme tiek daug problemų” - atsiprašinėjo Ralfas.

„Viskas gerai. Jūs abu labai stengėtės”
- tarė Ostinas ir Zara, bandydami nuraminti mažylius, tačiau tai nepadėjo.

„Pasisiūlymas padėti darbuotis prekybos centre buvo didelė klaida. Jie mums daugiau niekada neleis to daryti”
- eidami namo liūdnai mąstė Frėja ir Ralfas.
Tačiau jau kitą dieną Zara juos nustebino. Ji pasakė, kad prekybos centras pilnas lankytojų, norinčių paragauti Frėjos skanėstų ir laukiančių, kad Ralfas pristatytų jų pirkinius. Frėjos ir Ralfo idėjos sulaukė pasisekimo!

„Kada nors vėl ateikite ir padėkite darbuotis prekybos centre” - pasiūlė Zara.
Frėja ir Ralfas liko sužavėti.
„Žinoma! Mums patinka ten dirbti!”

PABAIGA