Triušytė Frėja Silvanijos miestelio mokykloje vykusiame dailės konkurse laimėjo pagrindinį prizą.
„Sveikinu, Frėja” - mažylę pasveikino voveriukas Ralfas.
Jis labai džiaugiasi, kad jo draugei pasisekė ir jau turi idėją.
„Mano namuose surenkime vakarėlį ir atšvęskime tai!”

Frėjai patinka linksminti savo draugus, ji yra surengusi jiems daug šaunių vakarėlių.
Ralfas nori, kad šis vakarėlis būtų kartu ir padėka Frėjai, todėl nusprendžia visą namą pripildyti Frėjos mėgstamų daiktų.

Ralfo tėtis - visame miestelyje žinomas išradėjas.
Jis nuolat sugalvoja naujų prietaisų ir mechanizmų, kuriuos su malonumu naudoja visi gyventojai. Ralfas nori sekti savo tėvo pėdomis ir padaryti Frėją laimingą.
Visi jo draugai mano, kad tai išties šauni idėja.
„Kai tik ji įeis, ją apšvies šviesa” - tarė Ralfas.
„Būtų šaunu, jei ant jos kristų dar ir gėlių žiedlapiai” - pasiūlė šilkinė katytė Tifanė.
„Ant stalelio galime pastatyti judančią lėkštę su tortu ir kai tik Frėja įeis, tortas privažiuos prie jos” - dar vieną idėją pasiūlė pieniškas triušiukas Oliveris.
Vaikams gimsta vis daugiau ir daugiau idėjų.

Tada visi imasi darbo, stumdo baldus ir ruošiasi vakarėliui. Kai viskas paruošta, metas išbandyti.
Bet...

„Iš pradžių, kai Frėja įeis į vidų, ją apšvies šviesa” - tarė Tifanė, tačiau kai ji atidarė duris, nieko neįvyko.
Mažyliai taip pat laukė, kol iš viršaus pradės kristi gėlių žiedlapiai, tačiau iš viršaus nukrito tik daug gėlių ir niekas nieko gražaus nepamatė.
Lėkštė su tortu ant staliuko turėjo judėti lėtai, tačiau ji judėjo greitai ir tortas nuo jos nuslydo, kremu aptaškydamas pienišką triušytę Rebeką.

Staiga kambario kampe užsidegė šviesa, ir apšvietė Meškutį Pjerą, pilna burna kemšantį saldainius.
„Niekas nepavyko” - nusiminė Ralfas.
Visi mažyliai nusivylę.

Ir kaip tik šiuo metu įėjo Frėja.
„Girdėjau, kad visi susirinko čia ruoštis vakarėliui” - tarė ji.
„Ar galiu ir aš prisidėti?”
Tačiau šis vakarėlis turėjo būti staigmena jai.
„Ne ne, susitvarkysime patys” - greitai tarė Ralfas.
„Tačiau jūs visi čia kažką darote...”
„Mes padarysime viską patys”.
„Na ką gi, tada gerai” - nusileido Frėja ir apsisuko eiti atgal. Ji atrodė tokia vieniša.

„Gal ir nereikėjo jai taip sakyti” - mąstė Ralfas.
„Frėja pamanys, kad vakarėlyje ji nepageidaujama ir gali visai neateiti. Kaip ištaisyti padėtį?”
Ralfas įtemptai mąstė ir sugalvojo dar vieną idėją. Jam prireiks visų pagalbos surenkant lempas iš viso Silvanijos miestelio.

Atėjo didžioji vakarėlio diena. Tačiau, kaip Ralfas ir baiminosi, Frėja mąsto į vakarėlį neiti.
Tifanė eina Frėjos pakviesti ir kai Frėja atidaro duris, jos laukia didelė staigmena.
Visas nuo jos namelio tolyn vedantis takas apšviestas lempučių. Ralfas su draugais pasistengė gauti kuo daugiau lempų ir išrikiavo jas šalia kelio.

„Kaip gražu!”
Frėja ir Tifanė eina lempų apšviestu keliu. Jis veda prie Ralfo namo, kuris taip pat visas apšviestas.
„Dar niekur nebuvau taip gražiai palydėta” - linksmai tarė Frėja.

Tačiau tai dar ne pabaiga.
Kai tik Frėja įžengė į vidų, visos lempos užgeso ir pasidarė tamsu. Po kelių sekundžių lempos vėl užsidegė ir šįkart apšvietė tik triušytę.
„Sveikiname laimėjus pagrindinį dailės konkurso prizą!” - sušuko visi mažyliai.
Frėja iš tikrųjų nustebusi.
Staiga iš viršaus lėtai pradeda kristi gėlių žiedlapiai. Viršuje esančiame balkonėlyje susirinkę visi Frėjos draugai, jie šypsosi ir mojuoja rankomis.
Ant stalelio esanti lėkštė pradeda judėti. Lėkštėje - didelis tortas su Frėjos atvaizdu. Šįkart visi Ralfo ir jo draugų planai suveikė puikiai.

„Atsiprašau už praeitą dieną” - tarė Ralfas Frėjai.
„Mes norėjome visam tam pasiruošti ir nieko tau nesakyti”.Frėja jaučiasi sujaudinta.
„Tai nuostabu! Ačiū jums visiems!”
Ir vakarėlis miesto name su šviesomis prasideda!

PABAIGA